Kiek kainuoja saugumas?

Kai kalbame apie su finansais susijusią lyčių nelygybę, dažniausiai aptariame atlygio skirtumą, neapmokamą priežiūros darbą ar vadinamąjį „rožinį mokestį“ (angl. pink tax). Tačiau egzistuoja ir kita, gerokai mažiau matoma ir atpažįstama kaip nelygybės forma – saugumo mokestis (angl. safety tax).

Tai papildomos finansinės, laiko, emocinės ir laisvės sąnaudos, kurias moterys patiria tam, kad sumažintų smurto, priekabiavimo ar nesaugumo riziką.

Saugumo mokestis nėra oficialus mokestis ar ekonominis rodiklis. Tai sąvoka, naudojama apibūdinti kasdieniams pasirinkimams, kuriuos moterys priima ne dėl patogumo ar asmeninių preferencijų, o dėl saugumo užtikrinimo. Šie pasirinkimai dažnai atrodo individualūs ir nereikšmingi, tačiau jie sudaro sisteminę ir nuolatinę papildomą naštą vienai visuomenės grupei.

Saugumo kaina kasdienybėje

Daugeliui moterų pažįstamos situacijos, kai saugumo sumetimais pasirenkamas taksi vietoj ėjimo pėsčiomis, brangesnis viešbutis miesto centre vietoje pigesnio miesto pakraštyje, moterų kambarys hostelyje vietoje pigesnio, bendro kambario nakvynei.

Neretai prie šių išlaidų prisideda ir mokamos vietos automobilių stovėjimo aikštelėse arčiau įėjimų, papildomos telefono ryšio paslaugos, savisaugos kursai ar kitos priemonės, kurios suteikia didesnį kontrolės ir saugumo jausmą.

Svarbu pažymėti, kad šios išlaidos dažniausiai nėra suvokiamos kaip lyčių nelygybės problema. Jos vertinamos kaip individualūs sprendimai arba asmeninės atsargumo priemonės. Tačiau kai milijonai moterų priima panašius sprendimus dėl tos pačios priežasties, tampa akivaizdu, kad kalbame ne apie pavienius pasirinkimus, o apie struktūrinę nelygybę.

Pastaraisiais metais atsirado ir „vengimo mokesčio“ (avoidance tax) sąvoka. Ji apibūdina ekonomines pasekmes, kurios atsiranda moterims vengiant tam tikrų vietų, maršrutų ar veiklų dėl galimo nesaugumo.

Keliaujančios moterys dažniau renkasi taksi, vengia vaikščioti vienos tamsiu paros metu, renkasi brangesnes apgyvendinimo vietas ar organizuotas ekskursijas vietoj savarankiško keliavimo. Tokie pasirinkimai didina kelionių kainą, tačiau dažnai suvokiami kaip būtina saugumo priemonė.

Ne tik finansinė našta, bet ir laisvės varžymas

Saugumo mokestis nebūtinai matuojamas vien pinigine išraiška. Viena didžiausių jo pasekmių yra ribojama judėjimo laisvė.

Tyrimai rodo, kad moterys gerokai dažniau nei vyrai vengia vienos judėti tamsiuoju paros metu. Jungtinėje Karalystėje atliktas National Travel Attitudes Study (2023) tyrimas atskleidė, kad 63 proc. moterų vengia keliauti vienos, kai yra tamsu, o tarp vyrų taip daro tik 34 proc. respondentų.

Tyrimas taip pat parodė, kad moterys daug dažniau taiko įvairias atsargumo priemones, pavyzdžiui, informuoja artimuosius apie savo planus ar maršrutą.

Ši tendencija matoma ne tik Jungtinėje Karalystėje. WIN World Survey (2024) duomenimis, 45 % Europos moterų nesijaučia saugiai vaikščiodamos vienos naktį savo gyvenamojoje vietovėje. Daugelyje Europos šalių moterys žymiai dažniau nei vyrai nurodo besijaučiančios nesaugiai eidamos vienos naktį.

Tokie statistiniai skirtumai turi realių pasekmių. Žmonės, kurie nesijaučia saugūs viešosiose erdvėse, rečiau dalyvauja kultūriniuose renginiuose, dažniau atsisako tam tikrų veiklų, daugiau laiko skiria maršrutų planavimui ir dažniau koreguoja savo dienotvarkę pagal saugumo aplinkybes.

Kitaip tariant, nesaugumas riboja galimybes naudotis miestu, viešąja infrastruktūra ir socialiniu gyvenimu.

Akvarelinė iliustracija: moteris su kuprine stovi prie kryžkelės ir žiūri į kelio ženklą su dviem rodyklėmis – „Walk home” rodo į tamsų taką su gobtuvuota figūra ir peiliu, „Take transport” rodo į autobusus su svaro (£) ženklu, žyminčiu kainą.

Madeline Richards, Mind the Gap redaktorės iliustracija

Ekonominės pasekmės darbo rinkoje

Moterų saugumo klausimas glaudžiai susijęs ir su ekonominiu savarankiškumu. Vis daugiau ekonomistų pabrėžia, kad smurtas lyties pagrindu nėra vien socialinė ar teisinė problema. Jis turi tiesioginių pasekmių moterų pajamoms, karjerai ir dalyvavimui darbo rinkoje.

Naujausi ekonominiai tyrimai rodo, kad gyvenimas su smurtaujančiu partneriu gali reikšmingai sumažinti moters pajamas ir užimtumą. Institute for Fiscal Studies (2026) publikuota analizė rodo, kad moterys, gyvenančios su smurtaujančiais partneriais, patiria ilgalaikius neigiamus padarinius darbo rinkoje, o jų pajamos sumažėja net ir pasibaigus santykiams.

Tyrėjai pabrėžia, kad ekonominė kontrolė ir finansinė priklausomybė dažnai tampa smurto dalimi.

Pasaulio Bankas (2024) taip pat pažymi, kad smurtas prieš moteris mažina ekonominį aktyvumą, produktyvumą ir moterų galimybes pilnavertiškai dalyvauti darbo rinkoje.

Saugumas šiuo požiūriu tampa ne tik žmogaus teisių klausimu, bet ir ekonominės gerovės bei socialinės plėtros sąlyga.

Aukščiausia ir kraštutinė saugumo mokesčio kaina – bėgimas nuo smurto

Ryškiausia ir skaudžiausia saugumo mokesčio forma atsiskleidžia smurto artimoje aplinkoje kontekste.

Nors viešojoje erdvėje dažnai girdimas klausimas „kodėl ji tiesiog neišėjo?“, realybėje išėjimas iš smurtinių santykių yra sudėtingas, ilgas ir brangus procesas.

Women’s Aid (2024) atliktas tyrimas „Price of Safety“ pirmą kartą įvertino, kiek gali kainuoti išėjimas iš smurtinių santykių ir saugaus gyvenimo atkūrimas Jungtinėje Karalystėje.

Tyrimo duomenimis, moteris pirmaisiais metais po pabėgimo nuo smurtautojo gali susidurti su beveik 50 tūkstančių svarų sterlingų išlaidomis. Net ir gaunant visą prieinamą valstybės paramą, išlieka maždaug 10 tūkstančių svarų finansinis trūkumas.

Nors šios sumos atspindi Jungtinės Karalystės kontekstą, tyrimas atskleidžia platesnę tendenciją: saugumo užtikrinimas po smurto dažnai reikalauja reikšmingų finansinių išteklių būstui, teisinei pagalbai, transportui, vaikų priežiūrai ir pragyvenimui.

Tyrimas taip pat pabrėžia, kad smurto aukos dažnai susiduria su ekonomine prievarta, todėl neturi santaupų ar galimybių savarankiškai finansuoti išėjimo proceso.

Kodėl tai yra lyčių lygybės klausimas?

Dažnai moterų taikomos saugumo strategijos pristatomos kaip asmeninė atsakomybė. Moterims patariama nevaikščioti vienoms naktį, dalintis savo lokacija, rinktis saugesnius maršrutus ar naudotis papildomomis apsaugos priemonėmis.

Tačiau tokios rekomendacijos nukreipia dėmesį nuo pagrindinės problemos.

Jeigu viena visuomenės grupė sistemingai turi išleisti daugiau pinigų, skirti daugiau laiko ir atsisakyti daugiau galimybių tam, kad pasiektų tą patį saugumo lygį kaip kita grupė, tai – struktūrinės nelygybės klausimas.

Todėl kalbant apie saugumą svarbu diskutuoti ne tik apie individualias apsaugos priemones, bet ir apie:

  • viešųjų erdvių planavimą;
  • apšvietimą;
  • saugų viešąjį transportą;
  • smurto prevenciją;
  • efektyvią pagalbą nukentėjusiesiems;
  • visuomenės požiūrį į smurtą lyties pagrindu.

Saugumas turi būti vienodai prieinamas visiems

Saugumas neturėtų būti privilegija, kurią galima nusipirkti. Tačiau daugelio moterų kasdienybė rodo, kad saugumas dažnai turi savo kainą: papildomas išlaidas, ribojamą laisvę, prarastas galimybes ir ekonomines pasekmes.

Nuo taksi kelionės namo iki dešimčių tūkstančių eurų kainuojančio pabėgimo nuo smurtaujančio partnerio, saugumo mokestis egzistuoja ir yra mokamas kasdien. Svarbu ir atkreipti dėmesį į tai, kad ne visi gali sau tai leisti finansiškai.

Pripažinti šią problemą reiškia pripažinti, kad saugumas nėra vien asmeninė atsakomybė. Tai visuomenės atsakomybė.

Ir kol moterys už teisę jaustis saugiai moka daugiau nei vyrai, lyčių lygybės klausimas lieka neišspręstas.

Safecity App

Skatiname atsisiųsti ir naudotis Safecity App programėle, kurioje galite anonimiškai pasidalinti savo patirtimi su seksualiniu priekabiavimu ar smurtu viešose vietose bei padėti kurti saugesnius miestus.

Šaltiniai