Nuo ko viskas prasidėjo?

Grįžkime į 1996 metus. Nors moterų padėtis Afganistane istoriškai kito priklausomai nuo politinio režimo, mokslinėje literatūroje sutariama, kad sistemingas ir valstybės mastu įgyvendintas moterų teisių ribojimas prasidėjo Talibanui užėmus valdžią 1996 m. Iki šio laikotarpio moterų teisės nebuvo nuosekliai užtikrinamos visoje šalyje, tačiau ypač didžiuosiuose miestuose moterys turėjo galimybių įgyti išsilavinimą, dirbti valstybės tarnyboje, sveikatos priežiūros, švietimo ir kitose profesinėse srityse bei dalyvauti viešajame gyvenime (UN Women, 2024). Esminis lūžis įvyko 1996 m., kai Talibanas per karinį perversmą perėmė valdžią ir pradėjo taikyti itin griežtą islamo teisės interpretaciją, kuri tapo oficialia valstybės politika.

1996–2001 m. Talibano valdymo laikotarpiu moterų teisės buvo sistemiškai ir plačiu mastu apribotos. Mergaitėms buvo uždrausta lankyti mokyklą nuo maždaug aštuonerių metų amžiaus, moterims uždrausta dirbti daugumoje profesijų (išskyrus kai kurias sveikatos priežiūros ir švietimo sritis), ribota jų judėjimo laisvė, nustatytas reikalavimas viešumoje būti lydimoms vyro giminaičio (mahram), įvesti privalomi aprangos reikalavimai bei uždraustas moterų dalyvavimas beveik visose viešojo gyvenimo srityse. Šios priemonės iš esmės pašalino moteris iš visuomeninio, ekonominio ir politinio gyvenimo (UN Women, 2024).

Po Talibano režimo žlugimo 2001 m. Afganistane buvo atkurtos konstitucinės moterų teisės, ratifikuota Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW), išaugo mergaičių mokyklų lankomumas, moterų užimtumas ir politinis dalyvavimas. Tačiau 2021 m. Talibanui vėl perėmus valdžią, prasidėjo naujas sistemingo moterų teisių ribojimo etapas. Jungtinių Tautų duomenimis, nuo 2021 m. priimta daugiau kaip 70 dekretų ir direktyvų, ribojančių moterų teisę į išsilavinimą, darbą, judėjimo laisvę ir dalyvavimą viešajame gyvenime. Tarptautinės organizacijos šią situaciją įvardija kaip precedento neturinčią moterų teisių krizę šiuolaikiniame pasaulyje.

Dar prieš ketverius metus moteris Afganistane techniškai galėjo nuspręsti kandidatuoti į prezidentus, studijuoti universitete ar užsiimti sportu, tačiau šiandien – tai neįmanoma. Net prieš talibams 2021 m. rugpjūčio mėn. atėjus į valdžią, Afganistanas buvo viena iš mažiausiai lyčių lygybę užtikrinančių šalių pasaulyje. Tačiau buvo pasiekta sunkiai iškovotų laimėjimų. Dabar, talibams faktiškai valdant šalį, tie laimėjimai buvo panaikinti, o Afganistanas tapo šalimi, kurioje moterų teisės pažeidžiamos labiausiai pasaulyje.

2021 m. – naujas sistemingo teisių ribojimo etapas

2021 m. rugpjūčio 15 d. Talibanui perėmus valdžią Afganistane prasidėjo naujas sistemingo moterų teisių ribojimo etapas. Nors Talibanas iš pradžių teigė, kad jo valdymas bus nuosaikesnis nei 1996–2001 m. laikotarpiu, praktikoje buvo atkurtos ir išplėstos daugelis ankstesnio režimo taikytų kontrolės priemonių. Jungtinių Tautų organizacijos vertinimu, po 2021 m. Afganistane susiformavo viena griežčiausių moterų teisių krizės situacijų pasaulyje, nes valstybės politika buvo kryptingai orientuota į moterų pašalinimą iš švietimo, darbo rinkos ir viešojo gyvenimo sričių (UN Women, 2025).

1. Švietimo ribojimai

Vienas pirmųjų ir reikšmingiausių pokyčių buvo moterų ir mergaičių teisės į išsilavinimą apribojimas.

2021 m. Talibanui perėmus valdžią, mergaitėms buvo leista grįžti tik į pradines mokyklas, tačiau vyresnių klasių mokymas buvo sustabdytas. 2022 m. kovo mėn. Talibanas neleido mergaitėms tęsti mokymosi vidurinėse mokyklose, nepaisydamas ankstesnių pažadų atnaujinti ugdymą. Tų pačių metų gruodį buvo priimtas sprendimas uždrausti moterims studijuoti universitetuose.

Šis draudimas paveikė tūkstančius studenčių ir panaikino per du dešimtmečius sukurtą moterų dalyvavimo aukštajame moksle sistemą (Human Rights Watch, 2025).

UNESCO duomenimis, Afganistanas tapo vienintele pasaulio valstybe, kurioje mergaitėms sistemingai draudžiama įgyti vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą (UNESCO, 2025). Tarptautinės organizacijos ir NVO inicijuoja mokymus mergaitėms internetu, tačiau šie ne visoms prieinami, yra ribojami ir neatstoja formalaus mokymosi proceso.

Taip pat rugsėjo pradžioje šiaurinėje Afganistano dalyje buvo išjungtas šviesolaidinis internetas, o mėnesio gale įvestas interneto blokas visoje šalyje. Šalis nuolat susiduria ir su mobiliojo ryšio apribojimais.

Galimybės mokytis nebuvimas sukelia labai skaudžių padarinių moterims – jos negalės užsitikrinti savo ateities, susirasti gerai apmokamo ar kvalifikuoto darbo ir visa tai veda link skurdo.

Moterų autorių kūrinių draudimas

Talibano naujausias dekretas draudžia visas moterų parašytas knygas Afganistano švietimo sistemoje, pašalinant jas iš klasių, universitetų ir bibliotekų. Talibano dvasininkų komisija nusprendė, kad moterų raštai yra „prieš šariatą ir Talibano politiką“.

2. Moterų teisė į darbą

Be švietimo apribojimų, Talibano valdžia palaipsniui apribojo moterų teisę į darbą.

Po 2021 m. moterys buvo pašalintos iš daugelio valstybės institucijų ir joms buvo uždrausta eiti daugumą viešojo sektoriaus pareigų. Tik kas ketvirta moteris dirba, palyginus su 90 % vyrų.

2022 m. pabaigoje Talibanas uždraudė moterims dirbti nevyriausybinėse organizacijose, o 2023 m. šis draudimas buvo išplėstas ir Jungtinių Tautų darbuotojoms moterims Afganistane.

Nors kai kurioms moterims buvo palikta galimybė dirbti tam tikrose sveikatos apsaugos ar švietimo srityse, dauguma profesinės veiklos galimybių buvo panaikintos. Šie ribojimai turėjo reikšmingų socialinių ir ekonominių pasekmių, nes daug moterų neteko pajamų šaltinio ir tapo priklausomos nuo vyrų šeimos narių (UN Women, 2025).

3. Aprangos ir išvaizdos kontrolė

Kitas reikšmingas pokytis buvo moterų aprangos kontrolės sugriežtinimas.

2022 m. Talibanas paskelbė dekretą, kuriuo nustatyta, kad moterys viešumoje privalo visiškai dengti savo kūną ir veidą. Už šio reikalavimo nesilaikymą atsakomybė galėjo būti taikoma ne tik pačioms moterims, bet ir jų vyriškos lyties šeimos nariams. Tokiu būdu valstybės institucijos įtvirtino moterų išvaizdos ir elgesio kontrolę kaip teisinę normą (UN Women, 2025).

Panašiai, „Afghan Witness“ ir žiniasklaida pranešė, kad talibai 2022 m. gegužę pradėjo kampaniją, kurios metu buvo suimamos moterys ir mergaitės už privalomo hidžabo taisyklių nesilaikymą.

Šiuo metu yra privaloma dėvėti chadari – juodos medžiagos rūbą, dengiantį kūną ir veidą, o nuo 2025 m. vienintelė veido dalis, kuri gali matytis – viena akis, kad moteris matytų kelią.

Dėl pažeidimų moterys ir mergaitės suimamos, iš kurių daugelis pranešė apie žeminantį elgesį, kankinimus ir net išprievartavimus.

4. Dalyvavimo viešajame gyvenime ribojimas

Moterų dalyvavimas viešajame gyvenime taip pat buvo beveik visiškai panaikintas.

Po 2021 m. buvo panaikinta Moterų reikalų ministerija, o jos vietoje įkurta Dorybių skatinimo ir ydų prevencijos ministerija, kuri pradėjo kontroliuoti visuomenės elgesį pagal Talibano nustatytas religines normas.

Moterys buvo pašalintos iš politinių institucijų, nebegalėjo užimti aukštų valstybinių pareigų ir prarado didelę dalį galimybių dalyvauti priimant politinius sprendimus (UN Women, 2025).

5. Judėjimo laisvės ribojimas

Afganistane nuolat ribojamos moterų laisvės.

Metų viduryje talibai paskelbė „nedorybės ir dorybės įstatymą“, draudžiantį moterims viešai reikšti savo nuomonę ir neleidžiantį moterims be mahram (vyriškų palydovų) naudotis transportu.

Taip pat draudžiama:

dalyvauti sporto veikloje;
lankytis parkuose;
lankytis viešosiose pirtyse;
keliauti toliau nei 72 km;
pasirodyti viešumoje be mahram.

Pagal šį represinį įstatymą talibų „moralės inspektoriai“ (policija) buvo įgalioti grasinti ir sulaikyti asmenis, pažeidžiančius jų moralės kodeksą, ir perduoti juos talibų teismams.

6. Sveikatos priežiūra

Moterų galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas tapo sudėtingesnės dėl ekonominės krizės, tarptautinės pagalbos sumažėjimo, moterų darbuotojų pašalinimo iš tam tikrų sričių bei papildomų judėjimo apribojimų.

Sveikatos priežiūros sistema, kuri jau prieš Talibanui perimant valdžią susidūrė su infrastruktūros trūkumu ir specialistų stoka, po 2021 m. patyrė dar didesnį spaudimą (World Health Organization, 2024).

Vienas svarbiausių sveikatos sistemos iššūkių yra moterų galimybės savarankiškai naudotis medicinos paslaugomis ribojimas. Talibano įvesti reikalavimai dėl vyro giminaičio (mahram) lydėjimo apsunkino moterų galimybes pasiekti gydymo įstaigas, ypač toms, kurios gyvena kaimo vietovėse arba neturi artimų vyrų giminaičių.

Šie apribojimai ypač paveikė nėščiąsias, moteris, kurioms reikalinga skubi pagalba, bei pacientes, kurioms būtinos ilgalaikės sveikatos priežiūros paslaugos (UN Women, 2025).

7. Psichologinė sveikata

Po 2021 m. Afganistano moterų psichologinė sveikata ženkliai pablogėjo dėl nuolatinio nesaugumo, socialinės izoliacijos, ekonominės priklausomybės ir prarastų pagrindinių teisių.

Tarptautinės organizacijos pažymi, kad daugelis moterų patiria depresijos, nerimo, beviltiškumo ir potrauminio streso simptomus dėl staiga pasikeitusio gyvenimo būdo ir ateities neapibrėžtumo (UN Women, 2025).

Ypač didelį poveikį moterų psichinei sveikatai daro priverstinė izoliacija. Draudimai mokytis, dirbti ir dalyvauti viešajame gyvenime sumažino moterų socialinius ryšius bei savarankiškumą.

Daugelis mergaičių ir moterų prarado galimybę siekti asmeninių bei profesinių tikslų, todėl padidėjo bejėgiškumo ir socialinės atskirties jausmas. Psichologinės pagalbos prieinamumą taip pat riboja sveikatos sistemos silpnumas ir stigma, susijusi su psichikos sveikatos problemomis (WHO, 2024).

8. Smurtas prieš moteris

Smurtas prieš moteris Afganistane buvo paplitęs ir iki 2021 m., tačiau Talibanui grįžus į valdžią moterų apsaugos nuo smurto mechanizmai labai susilpnėjo.

Buvo panaikintos arba apribotos institucijos, kurios anksčiau teikė pagalbą smurtą patiriančioms moterims, įskaitant prieglaudas, teisines konsultacijas ir specializuotas paramos programas. Tai sumažino galimybes moterims pranešti apie smurtą ir gauti apsaugą (UN Women, 2025).

Smurtas artimoje aplinkoje Afganistane dažnai susijęs su ekonomine priklausomybe, patriarchalinėmis normomis ir ribota moterų teisine apsauga.

Kai moterys netenka galimybės dirbti, mokytis ar savarankiškai judėti, jos tampa labiau priklausomos nuo šeimos narių ir turi mažiau galimybių palikti smurtinę aplinką.

Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad po 2021 m. išaugo pranešimų apie priverstines santuokas, vaikų santuokas ir smurtą šeimoje, nors tikrasis mastas gali būti didesnis dėl nepakankamo pranešimų skaičiaus (Human Rights Watch, 2025).

Išvada

Talibano vykdoma politika lėmė sistemingą moterų teisių regresą Afganistane.

Apribojimai apima visas gyvenimo sritis:

švietimą;
užimtumą;
judėjimo laisvę;
sveikatos priežiūrą;
dalyvavimą viešajame gyvenime.

Šie pokyčiai ne tik sumažino moterų socialinį ir ekonominį savarankiškumą, bet ir neigiamai paveikė jų fizinę bei psichikos sveikatą. Tarptautinės organizacijos šią situaciją vertina kaip vieną didžiausių šiuolaikinių moterų žmogaus teisių pažeidimų.

Šaltiniai

Human Rights Watch. (2025). World Report 2025: Afghanistan. Human Rights Watch. Human Rights Watch – World Report 2025: Afghanistan
UN Women. (2024). Afghanistan Gender Country Profile 2024. United Nations Entity for Gender Equality and the Empowerment of Women. UN Women – Afghanistan Gender Country Profile 2024
UN Women. (2025). Gender Alert: Four Years of Taliban Rule – Afghan Women Resist as Restrictions Tighten. United Nations Entity for Gender Equality and the Empowerment of Women. UN Women – Gender Alert: Four Years of Taliban Rule
UNESCO. (2025). Afghanistan: Four Years On, 2.2 Million Girls Still Banned from School. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization. UNESCO – Afghanistan: Four Years On, 2.2 Million Girls Still Banned from School
World Health Organization. (2024). Afghanistan: Health Emergency Appeal 2024. World Health Organization. WHO – Afghanistan Health Emergency Appeal 2024